Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

Lietuvos ūkis ir kultūra J.Stalino režimo metais

Josifo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga buvo totalitarinis režimas, skelbiantis apie siekį sukurti komunistinę visuomenę pagal marksistinę-leninistinę ideologiją. Jis buvo grįstas vienos partijos valdymu ir griežta hierarchija su diktatoriumi jos viršūnėje, centralizuota planine ekonomika ir valstybine nuosavybe, vienos ideologijos dominavimu visose gyvenimo srityse, viešo ir privataus žmonių gyvenimo kontrole, asmens mąstymo, vertybių ir elgsenos formavimu pagal komunistinės ideologijos principus. Taip buvo deklaruojamas tikslas panaikinti klasinę nelygybę ir įvesti darbininkų (proletariato) valdžią. Tam esą reikėjo sukurti „naują sovietinį žmogų“, kuris atitiktų komunistinės visuomenės poreikius – atsisakytų privačios nuosavybės bei interesų ir paklustų kolektyvo valiai.
Stalino valdymo metais (iki jo mirties 1953 m. kovo 5 d.) šios „komunizmo statybos“ vyko nuožmiausiai. Tam buvo pasitelktas galingas prievartos aparatas, o žmonių laisvė suvaržyta tiek, kad atskiro žmogaus gyvybė mažai ką tereiškė. Sovietų iš naujo okupuotoje Lietuvoje buvo atnaujintos per pirmąją okupaciją pradėti sovietizacijos darbai, o šalies gyventojai buvo pasmerkti iškęsti visus stalinizmo išbandymus: ne tik tūkstančius gyvybių nusinešusias represijas ir trėmimus, bet ir valdžios kišimąsi į visas gyvenimo sritis, reikalaujant viską pertvarkyti pagal sovietinę ideologiją.
Karas ir treji nacių okupacijos metai atnešė milžiniškus nuostolius šalies ekonomikai: stipriai apgriauti didieji miestai (Vilnius, Klaipėda, Šiauliai), susisiekimo tinklas (geležinkeliai, tiltai, keliai), pramonės įmonės. Tačiau sovietai ėmėsi ne tik kuo sparčiau atstatyti pramonę ir kitas ekonomikos šakas, bet ir pertvarkyti ją pagal kitų sovietinių respublikų modelį – sunaikinti privačią nuosavybę, visą ekonominę veiklą centralizuoti ir organizuoti pagal valdžios sudaromus planus, orientuoti į visos Sovietų Sąjungos poreikius.
Lietuva po karo išliko žemės ūkio kraštu, todėl sovietinės ūkio pertvarkos skausmingiausiai išgyventos kaime. Pirmuoju ir pagrindiniu taikiniu paversti pasiturintys ūkininkai, apšaukti „buožėmis“ ir paskelbti „darbo valstiečių“ priešais. Esminiu pokyčiu turėjo tapti privačios nuosavybės sukolektyvinimas – kolūkiu steigimas, kai valstiečių turima žemė, gyvuliai, darbo padargai ir mašinos paverčiama bendrai naudojamu turtu. Ūkininkas turėjo dirbti ne sau, o kolūkiui, jam palikdavo tik nedidelį žemės sklypą. Už darbą kolūkyje jis gaudavo menką atlygį, o pagamintą produkciją pasiimdavo valstybė. Tačiau šios radikalios permainos okupacinė valdžia nesiryžo imtis iš karto, todėl pradėjo nuo vadinamos „žemės ūkio reformos“, kai iš pasiturinčių ūkininkų buvo atimama dalis ar visa žemė. Sovietinė valdžia valstiečius taip pat apkrovė sunkiai pakeliamais mokesčiais ir pyliavomis – prievole valstybei duoti natūrinę duoklę (nustatytą kiekį pieno, mėsos ir kitų produktų).
Masinis kolūkių steigimas Lietuvoje pradėtas 1948 m., o lūžis įvyko 1949 m. Tų metų pradžioje dar nedidelė dalis visų ūkių buvo suvaryti į kolūkius, tačiau metų pabaigoje tokių buvo daugiau nei 60 proc. Beveik niekas savarankiškai nenorėjo stoti į kolūkius, mėgino įvairiais būdais priešintis, jiems padėdavo partizanai. Todėl valdžia turėjo griebtis prievartos: represijų ir trėmimų, ekonominio ir psichologinio spaudimo (uždarydavo rūsiuose, sustatydavo valstiečius prie sienos ir grasindavo nušauti), apgaulės. Tik tokiais būdais iki 1952 m. pradžios pavyko sukolektyvinti apie 90 proc. ūkių. Ši kolektyvizacija turėjo skaudžių pasekmių: porai dešimtmečių užsitęsė žemės ūkio atsigavimas, dalis kaimo gyventojų palūžo ir patyrė moralinį nuosmukį, prasidėjo masinis bėgimas į miestą.
Sovietiniam režimui kontroliuoti dvasinį žmonių gyvenimą rūpėjo ne mažiau nei ekonominį. Komunistų partija prižiūrėjo visas kultūros ir švietimo sritis, jų sovietizavimo procesą. Visas kultūrinis gyvenimas privalėjo remtis marksizmo-leninizmo ideologija, skelbti sovietinės santvarkos pranašumą ir rusų tautos išskirtinumą, juodinti nepriklausomos („buržuazinės“) Lietuvos gyvenimą ir jos pasiekimus. Visų menininkų, inteligentų, kultūros ir švietimo darbuotojų veikla buvo suprantama kaip ideologinė propaganda. Jie buvo vadinami „ideologinio fronto“ kariais, turintys padėti įtvirtinti sovietinę santvarką ir prisidėti prie socializmo kūrimo.
Norėdamas pabrėžti valdžios atsigręžimą į „liaudį“, režimas propagavo liaudiškumo idėją ir skatino meninę saviveiklą (liaudies instrumentų ansambliai, chorai, šokių kolektyvai, ideologinėms reikmėms pritaikytos dainų šventės). Tai turėjo tapti įrodymu, kaip į gerąją pusę keičiasi paprastų žmonių gyvenimas.
Kita vertus, inteligentija taip pat nebuvo užmiršta – režimas norėjo, kad jie būtų sovietinės kultūros vedliai, savo autoritetu rodytų pavyzdį, kad pritaria naujai santvarkai. Menininkams leista vadovautis vien socialistinio realizmo principais. Taip skurdinama kultūra turėjo būti „nacionalinė savo forma, socialistinė savo turiniu“. Kitaip tariant, visos tautinės kultūros tradicijos ir palikimas turėjo būti atmesti, o jų vietą užėmė sovietinės ideologijos dogmos. Todėl inteligentai pateko į itin sudėtingą situaciją: jie neteko kūrybinės laisvės, patirdavo kasdienį spaudimą išpažinti sovietines vertybes, už klaidas ar tylėjimą sulaukdavo viešo pasmerkimo, represijų, net tremties.
Sovietai visus okupuotus kraštus atkirto nuo Vakarų pasaulio, todėl gyventojai negalėjo išvažiuoti į užsienį, bendrauti su ten gyvenančiais giminėmis ir draugais, klausytis užsienio radijo stočių. Valdžia smerkė „kosmopolitizmą“ ir dėl to uždarė baltarusių, latvių, vokiečių, žydų mokyklas, visais būdais blokavo įtakas iš Vakarų. Bet tuo pačiu jie propagavo „proletarinį internacionalizmą“, kuri reiškė tik rusų kultūros ir istorijos šlovinimą.
Okupacinė valdžia taip pat griežtai kontroliavo visą viešumoje skelbiamą informaciją ir įvedė cenzūrą, kuri atsijodavo, kokios mintys gali sklisti per knygas, spaudą ar radiją, ką skaitytojas turėtų rasti bibliotekoje. Cenzūrą patyrė visa viešoji erdvė – nuo 1948 m. bolševikai pradėjo masiškai griauti kultūros, istorinius ir religinius paminklus (1950 m. sunaikino Laisvės statulą Kaune, Vilniuje nuėmė ir susprogdino ant Arkikatedros stovėjusias šventųjų skulptūras). Gyvenamoji aplinka turėjo šaukte šaukti apie socialistinę santvarką – dygo nauji paminklai, keitėsi gatvių pavadinimai, sudėti nauji miestų gyvenimo akcentai.
Kurti „naują sovietinį žmogų“ užsimota nuo mažų dienų, todėl sovietai keitė mokymo programas, įvedė privalomas rusų kalbos, SSRS konstitucijos ir Stalino biografijos skaitymo pamokas, „gerą komunistą“ pakopomis turėjo ugdyti vaikams ir paaugliams skirtos ideologinės organizacijos – spaliukai, pionieriai, komjaunimas. Stojančiuosius į aukštąsias mokyklas atrinkdavo speciali stojimo komisija, kuri tikrindavo jaunuolių socialinę kilmę ir biografijas, todėl pirmenybė buvo teikiama sovietų režimo rėmėjų, vargingų valstiečių ar darbininkų atžaloms, o partizanų ar represuotų žmonių vaikai studijuoti faktiškai neturėjo galimybių.
Viena iš pamatinių sovietinės ideologijos atramų buvo materialistinė pasaulėžiūra, neigusi Dievo egzistavimą ir skelbusi tikėjimą esant atgyvena, kurią reikia pašalinti. Tuo tarpu Lietuvos visuomenė pasižymėjo religingumu, o daugiausia gyveno katalikų, todėl viena įtakingiausių dvasinės opozicijos jėgų buvo Katalikų Bažnyčia. Okupantai kūrė nepakantumo tikintiesiems atmosferą, uždraudė tikybos pamokas, kiek įmanydama ribojo religinių švenčių šventimą. Valdžia kišosi į Bažnyčios vidaus reikalus ir stūmė ją į viešojo gyvenimo paraštę, verbavo tarp kunigų agentus, suiminėjo ir trėmė dvasininkus, uždarinėjo bažnyčias ir vienuolynus, paversdavo šventoves sandėliais ar gamybinėmis patalpomis, nacionalizavo visą Bažnyčios turtą.

Tomas Vaiseta

Istorija

Lietuvos ūkis ir kultūra J.Stalino režimo metais

Ar žinote, kad...